Patogi saugumo iliuzija. Energetinės nepriklausomybės kaina šaltą žiemos dieną

Komentuoja Darius Šilenskis, KN Generalinis direktorius

Šią savaitę stebėjome neįprastinį eksperimentą – Rusija dėl neįvardintų priežasčių sustabdė dujų tranzitą į Kaliningradą. Lietuvos dujų vartotojai dujomis aprūpinti per Baltarusiją, iš dujų saugyklos Latvijoje ir per SGD terminalą Klaipėdoje. Tačiau įsivaizduokime, jei tokio scenarijaus atveju savos infrastruktūros dujų importui neturėtume, o lauke spaustų dviženklius skaičius siekiantis šaltukas.
 
Tokį scenarijų ukrainiečiai patyrė ne taip seniai – 2018 metais. Šių dienų įvykiai – gera proga pasidžiaugti, kad Lietuva yra priėmusi visus reikiamus sprendimus ir įgyvendinusi būtinus žingsnius, kad bent jau dujų tiekimo prasme nebūtume energetinė sala, priklausoma nuo kaimynų gerų norų. Užsukus dujų kranelius rytuose, galime apsirūpinti dujomis per alternatyvius kelius, pasinaudodami šešerius metus sklandžiai veikiančia SGD importo infrastruktūra Klaipėdoje.
 
Gerais ir ramiais laikais SGD terminalą yra gana patogu vertinti iš komercinių pozicijų, kalbant tik apie jo kaštus vartotojams, kvestionuojant dujų saugyklos dydį ir viešojoje erdvėje nuolat sukant nuo pat terminalo veiklos pradžios nesikeičiančius argumentus. Paprastai linkstama pamiršti, kad tai yra strateginės svarbos infrastruktūra, atitinkanti nacionalinio saugumo interesus, kurios pats svarbiausias tikslas – užtikrinti energetinį saugumą ir alternatyvų dujų tiekimą prireikus. Konkurencingos dujų kainos  – labai svarbus, bet vis dėl to ne vienintelis SGD importo infrastruktūros Klaipėdoje efektas.
 
Nusistovėjus santykiniam saugumui, matyt, net nereikia kasdien sau priminti apie galimas grėsmes, kurias kelia kaimynystė rytuose. Taip pat nebūtina prisiminti, kad būtent SGD terminalo dėka dujų vartotojai Lietuvoje turi prieigas prie pasaulinės dujų pasiūlos ir gali įsigyti dujų už konkurencingą, ne monopolinę kainą. „Eurostat“ duomenimis, 2020 m. pirmąjį pusmetį dujų vartotojai (ne namų ūkiai) mokėjo beveik žemiausią kainą už dujas ES (vos kiek pigiau už dujas mokėjo tik Belgijoje). Atitinkamai, vienomis žemiausių dujų kainomis tarp ES šalių išsiskyrė ir namų ūkių Lietuvoje mokama kaina už dujas.
 
Dar 2014 m. buvome „antilyderiai“ pagal sumokamą dujų kainą, jau nekalbant apie tai, kad kaip šalis neturėjome jokių derybinių svertų kalbantis su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo kainų. Faktas ir tas, kad būtent Lietuvai už dujas teko mokėti gerokai brangiau, nei pavyzdžiui, kaimynams latviams – mokėjome išties politinę kainą.
 
Per šešerius metus SGD terminalas Klaipėdoje kaip alternatyva „Gazprom“ dujoms tapo vienu pagrindinių regioną aprūpinančių dujų šaltinių, kuris realiai sumažino Rusijos energetinę, o kartu – ir politinę įtaką regione.  Šiuo metu SGD terminalas Klaipėdoje užtikrina ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono energetinį saugumą. Vien tik pernai Lietuvos ir FINESTLAT rinkos vartotojams transportuota 12 proc. daugiau nei 2019 m. (33 TWh)  gamtinių dujų, neskaičiuojant dujų perdavimo į Kaliningrado sritį. Dujų importas per SGD terminalą sudarė 65 proc. (arba 21,9 TWh) viso per Lietuvą į ES dujų rinką tiekto dujų kiekio. Palyginti, 2018 m. kiekis buvo beveik perpus mažesnis. Prieš metus pradėjusi veikti Balticconector jungtis tarp Estijos ir Suomijos, sulyginusi dujų kainas pastarojoje šalyje su kainomis Baltijos šalyse, SGD terminalas, išplėtotas gamtinių dujų tinklas, Inčukalnio gamtinių dujų saugykla ir statoma GIPL jungtis – visa ši infrastruktūra drauge užtikrina, kad Baltijos šalys ir Suomija nebūtų energetinis užkampis ir atveria dar didesnį dujų rinkos potencialą Lietuvai.
 
Būtent šiomis šaltomis žiemos dienomis norisi atkreipti dėmesį ir priminti skeptikams, kad SGD terminalo-saugyklos dydis bei pajėgumas buvo apskaičiuotas taip, kad pikiniais ar kritiniais laikotarpiais galėtų užtikrinti (pvz., šalčiausiomis žiemos dienomis) Lietuvai būtiną dujų tiekimą, jei dėl įvairių priežasčių nebūtų kitų importo šaltinių. Taigi, galime būti tikri, kad susidūrus su žiemos ar geopolitiniais iššūkiais, neliksime be gamtinių dujų tiekimo, kurios svarbios ne tik verslams ar namų ūkiams. Juk būtent gamtinės dujos yra lankstus ir greitas būdas prireikus operatyviai generuoti elektros energiją, todėl jis nepakeičiamas tiek suvaldant kritines situacijas, tiek balansuojant nestabilius elektros iš atsinaujinančių išteklių srautus. Lietuvoje apie pusė iš apie 3666 MW šalyje instaliuotos galios elektrinių gali generuoti elektrą iš gamtinių dujų. Tarkime, šalyje šiemet sausio 18 d. bendras nacionalinis elektros suvartojimas pasiekė didžiausią vartojimo piką per 29 metus ir buvo 2075 MWh per valandą – tokį poreikį, jei neliktų kitų alternatyvų, galėtų tenkinti dujų tiekimas elektrą gaminantiems įrenginiams iš esamo SGD terminalo. Tai, kad dujos yra pasitelkiamos vietinei elektros gamybai iliustruoja faktas – per 2020 m. Elektrėnai elektros gamybai naudojo virš 2 TWh gamtinių dujų. Gamtinių dujų, kurias pastaruoju metu neretai nepagrįstai linkstama nurašyti į artimos ateities energijos išteklių paraštes, importo svarba yra kritiškai svarbi vykdant ir elektros sinchronizacijos projektą. Kas gali nuspėti ar sekančios „pratybos“ neįvyks su elektros tinklų jungtimis, kuriomis vis dar importuojame liūto dalį – net 66 proc. – šaliai reikalingos elektros energijos?